Žymių archyvai: Vietnamas

Hanoi: finišas Vietname

Vietnamas

Belaukiant pavasario.

Į Hanoi atvažiuojame iš centrinio Vietnamo. Atvažiuojame nuo ribos, skyrusios kariaujančias puses Vietnamo karo metais. Iš  lietuviškos vasaros, į kažką primenantį žiemos pabaigą ir pavasario pradžią. Į šalies dalį, kurios žmonės santūresni, o vaikai mojuoja rečiau. Tiesa motorolerių ir vietinių restoranėlių su mažomis plastikinėmis kėdutėmis netrūksta ir čia.,

Šioje šalies dalyje jau yra į lietuviškus panašūs metų laikai, tad dabar čia žiemos pabaiga. Skaitytojas iš apsnigtos Lietuvos žvelgs į mus įtariai, tačiau +18-20 ir visą dieną trunkantis lietus po kelių mėnesių karščių atrodo kaip patys tikriausi šalčiai. Kaip smagu nelipti iš viešbučio lovos, mažiau smagu iš kuprinės dugno traukti ilgas kelnes ir striukę nuo lietaus.

Vietnamas

Miestas pasiturinčio kolonisto arba KFC lankytojo žvilgsniu.

Hanoi buvo komunistinio Šiaurės Vietnamo sostinė ir čia daug labiau, nei kosmopolitiškame ir energija trykštančiame Saigone jaučiasi, kad laimėjo komunizmas. Tiesa dabar pirmauja rinkos ekonomikos komanda, o varžybos vyksta tūkstančio metų istoriją turinčioje žaidimo aikštelėje. O čia dar ir prancūzų kolonistų su namais gražiomis langinėmis ir bagetėmis būta. Visos šios įtakos susipina į vieną didelį didmiesčio katilą.

Vietnamas

Medis visuomet papuoš jūsų krautuvę.

Mieste pastatytas mauzoliejus didžiajam vadui  Ho Chi Minh‘u. Vietnamo komunistų partijos įkūrėjas taip pat yra ir kovotojas už šalies nepriklausomybę, tad nereto vietnamiečio gana mylimas. Tad turistai bei vietiniai vietnamiečiai ten mielai lankosi. Marmurinis mauzoliejaus kubas stovi stadionų dydžių aikštėje, o naktį apšviečiamas ryškiais prožektoriais. Yra garbės sargyba, o šalia dar galima rasti vadui skirtų muziejų ir daug tvorų, per kurias kažkodėl nevalia fotografuoti.

Vietnamas

Mauzoliejus Leni… Ho Chi Minh’ui.

Galima pamatyti tokių smagumų kaip paminklas V.Len Nin‘ ui, kuris beje pastatytas priešais karo muziejų. Kurio eksplozija jau orientuota ne į blogus amerikiečius, o į gerus šiaurės vietnamiečius ir kaip jie šauniai iškovojo šaliai laisvę. Galima pamatyti instaliacijų kaip atrodė bunkeriukas džiunglėse, rusišką tanką ir numuštą amerikiečių bombonešį B-52. Muziejus dvelkia naftalinu ir sovietine tvarka, o yra įsikūręs labai gražiame kolonijiniame pastate. O kieme dar poros šimtų metų senumo bokštas bestovįs.

Vietnamas

Vakarienės metas senamiestyje.

Mieste daug gražių prancūziškų pastatų, tiesa jie dažnai sumiksuojami su vietiniais architektūros šedevrais. Siaurose gatvelėse vaikštinėti kartais sudėtinga, tradiciškai čia ūžia eismo chaosas. Saigone dominavo motoroleriai, čia jų tiesiog daug, tačiau prisideda mašinos. Platesnėse gatvėse pėsčiajam lengviau, čia dar netrūksta didžiulių medžių ir europietiškos nuotaikos.

Daugybė kavinių, parduotuvėlių, restoranėlių, tačiau kapitalizmas čia kitoks nei šalies pietuose. Parduotuvėlės labiau pašiurusios, senamiestyje kažkodėl labai daug prekiaujančių gariūniniais rūbais. Didelių prekybos centrų neradome, net nedidelių maisto supermarketų vos vienas kitas. Pranbangių parduotuvių matėme, tačiau vos vieną salą, kai Saigonas spinduliavo ištisomis gatvėmis. O bankų ir ofisų kvartale galima rasti vietinių gatvės restoranėlių. Restoranų, kavinių, pyraginių netrūksta, tačiau didelė dalis orientuota į vietnamiečius ir jose lankosi vietnamiečiai.

Vietnamas

Rodos pavasaris vis dėl to ateis.

Daugiamilijoninis miestas gyvena vietiniu ritmu, o turistai čia tik svečiai. Centrinėje miesto dalyje, tokiame kaip ir senamiestyje, gyvena vietiniai, dažnai pirmame namų aukšte įsikūrusios parduotuvėlės, kurios orientuotus į vietinius. Turistų viešbutėlių, kelionių agentūrėlių čia aišku netrūksta, tačiau jos organiškai integruotos, tačiau kartais atrodo, kad nusipirkti kepurėlę kūdikiui arba naujų sagų yra paprasčiau, nei susirasti viešbutį.

Hanoi nėra tik turistams skirtų zonų, kur vienas šalia kito rikiuotųsi vakarietiški restoranai. O lankytini objektai nėra tokie, kad būtų must see. Tai yra pralėkti per pagrindines šventyklas arba muziejus nelabai yra prasmės. Geriau atsipalaiduoti ir pasinerti į vietinį gyvenimo srautą. Puiku vaikščioti miesto ežerų pakrantėmis, stebėti kaip po darbo gimnastikuojami įvairiausio amžiaus vietnamiečiai. Kas klubus suka, kas visuomeninę parūdijusią štangelę kilnoja. Arba eiti per minią mojuojančių vaikų, kuriems ką tik baigėsi pamokos. Galima užsukti į vieną iš didesnių miesto parkų, už ežero matosi nauji daugiaaukščiai ir viešbučiai, o aplinkui naujus adidas‘us išbando bėgikai.

Vietnamas

Geriausios vietos sėdinė mieste – paežerių suoleliai.

Vidurnaktį miestas visiškai pasikeičia ir užmiega. Centrinėmis gatvėmis dar važinėja mašinos ir motoroleriai, tačiau visos parduotuvės ir kavinės jau uždarytos. Keista senamiesčio gatvėmis, kurios dieną šurmuliavo veiksmu, o naktį pasitinka tik uždarytų langinių ir vartų sienomis bei tamsa. Čia vidurnaktį teko pasivaikščioti, nes grįžtant iš Sapa sunkvežimis nuskynė mūsų autobusui veidrodėlį, o gal mūsų autobusas nuskynė kažką sunkvežimiui, tada vairuotojai mušėsi lyg ir su sunkvežimio vairuotoju, lyg ir su kaimiečiais aplinkui, susirinko visas kaimas, paskui dėdė su karininko kepure rašė parodymus, o galiausiai tai prie mūsų dešimties valandų kelionės pridėjo dar kokias šešias.

Paskutinė diena Vietname ir Hanoi džiugina pavasariu. Būdami Sapa atsivėsinome kaip reikiant, tad vaikščiojimas po nuo lietaus išdžiūvusį ir atšilusį miestą vienareikšmiškai džiugina. Vietnamas išžiūrėtas atsakingai, nuo pietų pietuose naujametinėmis šviesomis pasitikusio Can Tho, iki rūstesnės šiaurės. O mes skrendame į paskutinę šio nuotykio šalį – Filipinus.

Sapa: rūke paskendę kalnai

Vietnamas

Sapa orų loterija – išsisklaidys rūkas ar galutinai dings vaizdas.

Šiaurės Vietnamas garsėja trimis pagrindiniais traukos taškais. Sostine Hanoi, iš vandens kyšančiais tūkstančiais uolinių bokštų Halong įlankoje ir kalnais su ryžių terasomis aplink Sapa miestelį.  Laiko turime dviems, nes nesinori kas antrą dieną trenktis ilgus atstumus vietiniu transportu. Pirmas laimingasis Hanoi, nes čia atvažiuoja autobusas iš pietų ir laukia lėktuvas į saulėtus Filipinus. Miestas pasitiko lietumi ir Azijietiška žiema, o plačiau apie jį papasakosiu kitame rašinyje. Kas bus kitas laimingasis (skaitytojas aišku jau numano)? Kelionių knygos ir interneto forumai svaigsta pagyrimais ir įlankai ir kalnams. Tačiau sezonas nedėkingas -  kalnuose šalta, rūkas, lietus, Halong įlankoje – rūkas, lietus ir turistų cirkas. Ilgai sukom galvas ir laimėjo kalnai. Apsiniaukus jūra nedžiugina, turistiniu turo paketo pirkti nenorime, o štai kalnuose gali būti įdomu.

Vietnamas

Monstrai slepiasi rūke.

Vietname iki visų lankytinų vietų priimtina važiuoti pusę paros ir Sapa čia ne išimtis. Tos pačios knygos ir forumai pataria važiuoti naktiniu traukiniu, ir išsimiegoti galima ir šiaip pramoga. Deja stotyje mums sako, kad liko bilietų tik už 40$ į vieną pusę. Pigiausias variantas traukiniu su gultu turėtų būti apie 20$, bet su teta už langelio nepasiginčysi. Tad, kad ir kaip gražu atrodė, Vietname traukiniu nepavažinėtoje. Labai jau išbranginti tie traukiniai, nors pravažiuojantys atrodo kukliau nei lietuviški. Tad vėl į naktinį autobusą.

Vietnamas

Stebėti gyvuliukus oro sąlygos netrukdo.

Gal dėl žiemos sezono, gal dėl to, kad visi turistai traukiniuose, bet autobuse esame vieninteliai vakariečiai. Tiesa pats autobusas puikus, su gulimomis vietomis. Tik skirtingai nuo turistams skirtų čia dalis gultų suporuoti po du, turistiniuose – trys eilės po vieną. Jau manėme, kad jaukiai gulėsime sau, tačiau gavome vietas autobuso gale, o ten – penkiavietis sugulimas. Ką gi, ar yra geresnis būdas pažinti šalį, nei pamiegoti pečius surėmus su vietiniais. Gerai, kad vietnamiečiai nedidukai, tad šalia gulintį vaikinuką tikriausiai aš labiau stūmiau nei jis mane. Vietinio autobuso ypatumas – keleiviai užėmė ne tik visas vietas, tačiau ir praėjimą, kuris išklotas paminkštinimu. Žodžiu vieta autobuse nešvaistoma. Sklandžiai pasiekėme Lao Cai miestą, kuris yra regiono centras, iki čia važiuoja traukiniai, iš čia ranka iki Kinijos paduoti. Dar valanda kita, keliasdešimt kilometrų į kalną ir sveika Sapa.

Vietnamas

Moterys strateguoja pardavimus.

Sapa įsikūrusi Vietnamo kalnuose maždaug 1600 m. aukštyje. Netoliese ir aukščiausias Vietnamo kalnas, daugiau ne 3 kilometrai. Sapa garsėja įspūdingomis apylinkėmis, žaliuojančiomis ryžių terasomis, kalnais ir kalvomis aplinkui, puikiomis galimybėmis lengviems trekams ir vietinių genčių kaimeliais aplinkui. Pats miestas tiesa primena slidinėjimo kurortą, tik visi namai Azijietišku stiliumi bet kaip sumėtyti. Žiemą saulėtų dienų nedaug, tad įdėmiai sekėme prognozę. Nuo žiauraus lietaus ji krypo į lengvą lietų ir nedrąsią saulę, o paskui ir į visai gražią saulę.

Vietnamas

Daržai jau paruošti pavasariui.

Pirmą dieną kaip įvažiavome autobusu į debesį taip ir likome debesyje. Iš esmės visai smagu, miestelis atrodo kaip kompiuterinis žaidimas arba siaubo filmas. Matomumas 10-20 metrų, dar tokie dulksnos lašeliai ore kybo. Viešbutį išsirinkome ant kalniuko su kalnų vaizdais, tad pro balkoną matomas fantastiška balta erdvė ir neaiškus artimiausios eglės kontūras. Tačiau iš pirmos dienos stebuklų nesitikėjome, gerai nusnaudėme, o po pietų susirengėme į nedidelį pasivaikščiojimą. Terasų nematyti, tad traukiame į artimiausią etnografinį kaimelį Cat Cat.

Vietnamas

Vaikai taip pat džiaugiasi galimybe pasidairyti po apylinkes.

Šiaurės Vietname gyvena gentys fantasy knygų ir žaidimų pavadinimais – Black H‘mong, Red Dao. Juodųjų tiesa ženkliai daugiau. Gentys daugiau mažiau spjovę į politiką, nelabai jiems svarbu kas vyksta likusiame Vietname. Žmonės gyvena nedidukuose kalnų miesteliuose, daugiausia užsiima žemdirbyste, visokių tautinių skarų, piniginėlių, audinėlių gamyba ir prekyba. Mūsų dienomis – smarkiai prekyba ir daiktų siūlymu turistams.

Kalniečiai gentiečiai išsiskiria tuo, kad vaikšto apsirengę tautiniais rūbais. Ir jie iš tikrųjų vaikšto jais apsirengę. Ne tik turistams pasirodyti, bet ir savaitgalį eidami į turgų arba sukdamiesi aplink namus. Ryžius gal ir paprasčiau apsirengę sodina, tačiau dažniausiai jie matomi visu puošnumu, vaikščiojom tris dienas po įvairias vietas, galime patvirtinti.

Vietnamas

Atvirukiniai motyvai.

Black H‘mong‘ų rūbai juodi, moterų su rausvos, ryškiai žalios, sidabrinės akcentais, dažnai susijuosiama hipsterinių spalvų skara. Vyrai tokiu juodus chalačiukus dėvi, kiek mažiau akcentų. Patys kalniečiai nedidukai, įrudę saulėje, raudonžandžiai, juodaplaukiai. Kartais šypsosi, kartais rūsčiai žiūri. Įspūdingai atrodo, kai grupelės kalniečių grįžta keliu iš turgaus. Raudonieji Dao vaikšto su raudonais turbanais ir bendrai raudonesniais rūbais. Šių matėme nedaug, nors viena moteriškė sekė mus kokius penkis kilometrus pakeliui iki savo kaimelio, kol pagaliau sugraudino mane ir kokią tai piniginytę pardavė.

Tamsioji šio etninio grožio pusė – pasirodymas turistams. Sapa mieste didesnė dalis kalniečių ką nors siūlo turistams. Besišypsančios moteriškės skuba su klausimais iš kur tu, kuo vardu ir, o keistume, argi nenorėtum ko iš manęs įsigyti. Viskas daroma besišypsant ir gana įtaigiai. Dažnai nepatingi sekti šimtus metrų iš paskos, kol atsigini išganingu „no shopping“. Bet šie žmonės gyvena gana skurdžiai, jų siūlomi daikteliai atrodo visai neprasti, tad didelio pykčio nekėliai, nors erzina.

Vietnamas

Užkerėtas vairuotojas su šeima.

Tad pirmą dieną traukiame į Cat Cat. Kaimelis tik už kelių kilometrų nuo Sapa, tad gauną visą turizmo smūgį. Parduotuvėles turistams keičia apgriuvę pilko medžio nameliai, kostiumuoti pardavėjai maišosi su murzinais vaikais balose. Kur ne kur kiaulė ganosi, vištos, šuniukai ant akmeninių laiptų. Tačiau žmonių nelabai daug, oras gaivus, tad visai smagiai pasivaikštome. Tiesa rūkas leidžia pamatyti nedaug, tačiau kur ne kur sušmėsčioja ryžių terasos arba stačiai kylantys kalniukai.

Antrą dieną sukorėme didžiulį ratą iki kito etnografinio kaimo Ta Pin. O džiaugsme, rūko perpus mažiau ir apylinkių matosi perpus daugiau. O į popietę visai saulutė sušvito, mėlyno dangaus plyšelis pasirodė. Didžiuliame slėnyje begaliniais laiptais kyla ryžių terasos ir, tiesą sakant, jos tikrai puikios ir vertos pamatyti. Aplinkui atsiveria kalnai su miškeliais, tolumoje dar didesni kalnai, eini ir širdis džiaugiasi. Kelias vingiuoja pro vietinių kaimelius, kuriuos dažnai sudaro koks tuzinas paklypusių namelių, paršelių, vištelių ir šunelių. Didžiausiame miestelyje kažkoks vietinių renginys, iš kurio juodais tautiniais rūbais pasipuošę vietiniai traukia namo. Daugelis vaikų nešasi nusipirktus bambuko pagalius, kuriuos grauždami čiulpia sultis. Ant gražesnio kelio vingio būreliai žmonių susėda atsipūsti ir pasigrožėti apylinkėmis. Nutariame, kad ir vietiniai džiaugiasi puikiomis vietomis, kuriuose gyvena. Pačiame miestelyje, kur atveža turistus nėra nieko verto dėmesio, moterys pardavėjos šurmuliuoja apie iš autobusiukų lipančius potencialius pirkėjus.

Vietnamas

Rasti vakarienės vietą nelengva.

Galvojome, kad trečią dieną tai jau trenks saulė. Deja. Vėl grįžo grįžo rūkas, tiesa oras liko sausas, tad malonu vaikščioti. Patraukėme mažiau populiaru maršrutu per kalnus. Turistinių atrakcijų čia nepažymėta, tad puikiai pasivaikščiojome, matėme lietuviškus sodžius primenančių kaimelių su nameliais ant kalvelių ir rausvai žydinčiais medeliais. Niekas mums nieko nesiūlė, o pakelėse žaidė vaikai, ganėsi kiaulės, ožkos, buivolai ar tiesiog snaudė šuniukai.

Apibendrinus – Sapa – puiki vieta atsipūsti ir pasivaikčioti kalnuotoje gamtoje ir pasidžiaugti fantastiškais peizažais. Tiesa oro sąlygos čia daug lemia, tad maksimalius įspūdžius geriausia patirti kiek sausesniu metų laiku. Nors vasario pabaigoje oras rūstokas, tačiau ypatingo diskomforto dėl šalčio nejautėme (lauke dieną apie +15-17, naktį apie +10, viešbučio kambaryje panašiai, bet po stora antklode visai neblogai).

Hue: paveldo žvalgytuvės

Vietnamas

Hue pasitinka medžiais be lapų ir kultūra tarp tų medžių.

Tęsiame viešnagę centriniame Vietname. Hue miestas visai šalia Hoi An, vietiniais masteliais žinoma. Vos kelios valandos autobusu, pakeliui pravažiuojant nedidelius bet miškais ir rūko debesimis pasipuošusius Marble Mountains ir trečią pagal dydį šalies miestą Danang. Šiauriau dar driekiasi DMZ – demilitarizuota zona, kuri Vietnamo karo metais skyrė šiaurinę ir pietinę šalies dalis. Dabar ten laukai, kalnai, išlikę keletas bunkerių, tunelių, karinės technikos ant pjedestalų. Apie karą dokumentikos ir filmų jau prisižiūrėjome pakankamai, tad laukais, kur buvo kariaujama nelabai dominės, užtai pradedame kultūrinę programą.

Vietnamas

Imperatorius kviečia užsukti.

Seniai seniai Hue mieste gyveno Vietnamo imperatoriai, kuriai nuo maždaug 1800 metų uoliai statėsi rūmus, įtvirtinimus ir laidojimo vietas. Miesto centre aplankome pagrindinį objektą Citadelę ir ten buvusius imperatoriaus rūmus. Aukšta ir tvirta akmenine tvora apsuptas didžiulis kompleksas, kur parką primenančioje teritorijoje primėtyta nedidelių rūmelių. Rūmeliai primena filmus apie Kinijos senovę, specialistas šio regiono architektūros aš menkas, tačiau čia gražu ir jauku vaikščioti. Išmanė imperatoriaus architektai savo darbą. Lankėmės vakarėjant, dangumi plaukė gana tamsūs debesys, kitų turistų buvo nedaug. Tad klaidžiojant tarp buvusių šventyklų ar tuščių imperatoriaus pastatų apima geras prarastos praeities jausmas.

Vietnamas

Vietnamo ypatumas – visos gėlės tik vazonuose ir vazonėliuose.

Imperatorių laikai išties nugrimzdę į praeitį ir su šiuolaikiniu Vietnamu nelabai turi ką bendro. Aplinkui miestas plečiasi naujais pastatais, o istorinis požiūris orientuotas į Uncle Ho, arba gerojo vado Ho Chi Minh‘o nuveiktus gerus darbus vaduojant Vietnamą. Užtat imperatoriai mokėjo pasilaidoti ir tai yra mūsų kitos dienos atrakcija.

Vietnamas

Rudens ženklai pavasarį.

Kelių-keliolikos kilometrų atstumu už miesto išsidėstęs geras pustuzinis imperatoriškųjų kapų. Didesni kapai yra gero parko dydžio su daugybe pastatų. Tad čiumpame mūsų mėgstamus barškančius dviračius ir miname link artimiausio. Smagiai pasivažinėjame miestu ir priemiesčiais. Čia vėsiau, nemažai prikritusių lapų, apsiniaukę, tad apima lengvas rudens ir kelionės kažkur link Markučių jausmas.

Vietnamas

Kuklumu senovės valdovai nepasižymėjo.

Kapų kompekso aplinka nuteikia gana maloniai. Žengiame dideliu pušynu, čia net nedidelis akmeninių sienų supamas ežerėlis yra, ant kurio kranto esančiame mediniame paviljone pats imperatorius mėgdavo kurti poeziją arba leisti laiką su priešingos lyties atstovėmis. Kaip supratau, čia pirmiausia kaip ir užmiesčio rezidencija buvo, vėliau, atitinkamai šeimai išmirštant perstatoma į kapus. Nes čia ir imperatorių žmonų ir dar kitų asmenų palaidotą. Į konkretų kapą dažnai veda didžiuliai laiptai, plačios terasos, arkos. Turistų nedaug, tylu, malonu vaikštinėti pušų šešėliuose.

Vietnamas

Azijos dvelksmas interjero detalėse.

Kol kas visi lankytini objektai Vietname kainavo labai nebrangiai, Hue mieste už kiekvieną pradėjo imti po 80.000 dongų (apie 4$). Tai vis dar verta mokėti suma, nes senoviniai pastatai ir parkai labai džiuginai, tačiau iš turisto jau spaudžiamas pinigas. Dar nori, kad mokėtume 5.000 už dviračio parkavimą, tačiau čia principo reikalas, pasistatome toliau už tvoros.

Vietnamas

Apleistas (remontuojamas) kapas miškuose.

Kadangi kelionę į Hanoi suplanavome sekmadienį, kai visi juda į šiaurę pasibaigus naujametinėms atostogoms, tai bilietų aišku negavome. Tad išlošėme dar vieną dieną mieste, kuris nėra labai toli nuo jūros. Tad vėl ant dviračių, ką mums reiškia 15 kilometrų. Panašu, kad Vietnamo kasdienybę ir priemiesčių gyvenimą būsime išžiūrėję visapusiškai. Vėl mums mojuoja vaikai, kartais koks vietinis prisigretina su motoroleriu ir pasisveikina. Tad kelionė iki jūros neprailgsta.

Vietnamas

Daugiau aukštų – geresnė šventykla.

Čia visiškai ne kurortas, tačiau netrūksta įdomios infrastruktūros. Palei paplūdimį išasfaltuotas kelias, kurio atšakos kas keliasdešimt metrų veda į dideles pastoges. Ten pristatyta stalų, galima gauti užkąsti ir priparkuoti motorolerį. Viskas labai paprastai pastatyta ir smagiai padūlėję. Šeimininkai išlekia mojuodami, kad stotume pas juos. Nes dauguma tų pastogių tuščios, nors vienoje ir ūžia kažkas panašaus į vietines vestuves. Paplūdimyje pristatyta šiaudinių skėčių ir pastogių, paplūdimio kėdžių. Kėdės – nykštukų dydžio, bet šiaip ne taip pavyksta įsirangyti. Jūra – Baltija, vanduo – šaltas, oras – lietuviškai saulėtas, smagu leisti tingią sekmadienio dieną saulėkaitoje.

Vietnamas

Pliažinėtojų būdelės.

Hue vėl gi palieka puikius įspūdžius, turistų čia nėra daug, tad galima ir ramiai pagyventi mažesnio Vietnamo miesto ritmu, užkąsti tuščiame restoranėlyje ir pamatyti įdomių istorinių objektų. Toliau mūsų laukia kone tūkstančio kilometrų kelionė autobusu į šiaurę, į šalies sostinę Hanoi.

Hoi An: smagumų rinkinys

Vietnamas

Hmm, ar dar nereikia raudonos vėliavos nukabintt?

Pasirodo tuose miegamuosiuose autobusuose galima ir palyginti padoriai išsimiegoti. Nors kėdžių-gultų geometrija visgi skirta ne vakariečiui, šalia ant kilimėlio snaudžia atsarginis autobuso vairuotojas, o keleivių džiaugsmui prieš miegą leidžiama garsi muzika, kuri nepadarytų gėdos jokia provincijos diskotekai. Kad būtų dar smagiau autobuso viršuje šviečia ne tik paprastos lempos, bet ir visų vaivorykštės spalvų juostos. Tačiau galiausiai viskas nurimsta, o oprie dvylikos valandų važiavimo dar vieną prideda padangos keitimas pakeliui, tad į Hoi An atvykstame jau saulei patekėjus.

Hoi An garsėja puikiu senamiesčiu, skaniu maistu, kaimo apylinkėmis ir jūra netoliese. O tai yra dalykai, kurie mus tikrai džiugina. Pirmas malonus dalykas yra sąlyginai vėsesnis oras ir malonus apsiniaukimas. Kone puiki lietuviška vasara. +27 čia yra tik karščiausias dienos momentas, o ne gaivus rytas. O tai reiškia, kad vidurdienį nebūtina slėptis kondicionuojamame kambaryje, o galima minti dviračiu arba tysoti pajūryje.

Vietnamas

Gyvenant užmiestyje didenio namo neprireikia.

Tad vėl trys dienos ant dviračio. Kaip puiku! O dar čia ir žemėlapis su rekomenduojamais maršrutais yra. Miname po kaimo apylinkes, o galbūt tai geriau pavadinti Hoi An priemiesčiais. Keliukai iš betono plokščių, pasuksi į nuošalesnį – liks tik siaura smėlio juostelė žolėje. Aplinkui sodriausio žalumo ryžių laukai, virš galvos padriki debesys, o tolumoje balti paukščiau ir vienas kitas ramiai gulinėjantis buivolas. Šalia ryžių laukų – vietinės gatvelės su nedideliais vienaaukščiais nameliais. Tarp jų karts nuo karto įsiterpia nedidelė šventyklėlė arba didesnį kiemą turintis administracinis pastatėlis.

Vietnamas

Ryžių laukai visame gražume.

Visur labai švaru ir tvarkinga, vėl mojuoja vaikai, pasilabina ir suaugusieji. Visi gerai nusiteikia, nes vis dar tęsiasi Naujų Metų šventimas ir atostogos. Daugybė žalumos, kvepia gėlės, smilkalai. Smilkalai čia smilkomi prie visų šventyklėlių arba mažų altorėlių namuose, tad jų kvapą galima užuosti praktikai bet kur. Važinėjant po ramias apylinkes ir nuošalias gatveles užplūsta pačios geriausios emocijos ir ramybė.

Vietnamas

Labas, Palanga!

Už keleto kilometrų nuo miesto – jūra, su dviračiu visai netoli, o dar galima skersai išilgai aplinkui pavažinėti. Paplūdimys ir apylinkės maloniai primena lietuvišką, panašios spalvos smėlis, kažkas panašaus į kopas, šaltų spalvų jūra ir lietučiu pagrūmojantys debesys. Paplūdimys daugiau mažiau tuščias, gulinėja keletas vakariečių, motoroleriais atlekia vietiniai paaugliai. Hoi An nėra kurortas, tačiau važinėdami radome ir keliolika griozdiškų viešbučių kompleksų, kurių dalis arba dar nebaigti, arba jau nusibaiginėjantys. Geroji pusė, šalia vieno tokio geresnių laikų laukiančio radom tuštutėlį, maloniai apleistą paplūdimiuką.

Vietnamas

Čia dar tik pirma kepsniukų partija.

Vakare išsiruošiame ieškoti kulinarinių nuotykių. Užsukame į šoninę gatvelę, o čia už namo pristatyta daugybė paprastų metalinių staliukų ir maloni vietnamietė mus jau veda ir sodina prie vieno iš jų. Kol dairomės meniu ant mūsų stalo atsiranda kelios padažų lėštelės ir kalnas salotų. Kol dairomės toliau – lėkštė kiaulienos kepsniukų ant iešmelių, spring-roll‘sai (tokie suktinukai su daržovėlis). Padavėja čia pat pamoko kaip valgyti. Imamas lakštelis plono balto ryžių popieriaus. Ten dedama šiek tiek agurko, salotos lapo, mėtų lapo ir dar kitų žalių dalykų, kurie yra salotų lėkštėje. Ant viršaus dar kiaulienos kepsnelis su iešmeliu, viskas susukama, suspaudžiama saujoje, ištraukiamas kyšantis iešmelio pagaliukas. Rankoje lieka toks šviežiai susuktas suktinukas. Šis kišamas į sodrų padažą ir tuomet jau kandama. Skonis fantastiškas, kiauliena minkštulėlė, padažas puikus, o čia dar ir daržovių netrūksta. Kertame apsilaižydami, o čia vis dar papildymus atneša. Suskaičiavus likusius pagaliukus paaiškėjo, kad kone dvidešimt tokių suktinukų sukirtoje. Paskui kiek prigulti teko.

Vietnamas

Mažieji (tiesiogine to žodžio prasme) restoranėliai.

Kitą dieną sėdame ant mažų plastikinių kėdučių gatvės kampo restoranėlyje ir išbandome Cao Lau. Stori naminiai makaronai, keletas minkštų keptos kiaulienos griežinėlių, gniūžtė žalių augalų, šiek tiek crispy naminių traškučių ir puikus padažas. Panašu, kad patiekalą ruošia jau kažkelinta karta, nes aplink malkomis kūrenamą gatvės viryklę sukosi galybė įvairiausio amžiaus moterų. Cao Lau yra labiausiai tradicinis regiono patiekalas. Tai reiškia, kad jis ne tik parduodamas kiekviename restorane, tačiau ant kiekvieno gatvės kampo ir visi vietiniai jį iš tikrųjų valgo. Daugybė mini restoranėlių, kuriuos sudaro keletas staliukų ant gatvės kampo gamina ir parduoda tik šį patiekalą. Cao Lau kažkas panašaus į noodle soup, kas yra tradicinis, visur valgomas ir parduodamas vienamečių patiekalas apskritai.

Vietnamas

Cao Lau – populiariausias mieste.

Visų valgymų ir mynimų dviračiu po apylinkes metu daugybę kartų aplankome miesto senamiestį. Čia daugybė gatvių vienaaukščių arba dviaukščių senovinių namų, visi geltoni, tradiciniais stogais ir langinėmis. Netrūksta ir nedidelių senovinių šventyklų, bendruomenių namų. Pora gatvių išsidėsčiusios paupyje, tad čia dar ir daugybė aptriušusių laivų arba mažučių valtelių, plukdančių turistus. Virš gatvių sukabinta daugybė popierinių žibintų, kurie naktį gatveles paverčia magiška vieta.

Vietnamas

Dešiniajame krante aukštuminė statyba draudžiama. Kairiaje taip pat.

Vietnamo miestuose paprastai neišlikę senamiesčių, tad čia unikali ir puiki vieta. Tiesa praktiškai kiekviename name yra restoranėlis arba suvenyrų turistams parduotuvė, o ir pačių turistų tiek, kad kartais beveik alkūnėmis stumdytis reikia. Galbūt čia dėl to, kad per Naujus Metus atvykome, nes daugybė ir vietinių turistų. Tačiau nepaisant šurmuliuojančios ir fotografuojančios minios atmosfera senamiestyje puiki. Vaikšto moterys su daržovėmis ir tradicinėmis vietnamiečių kepurėmis, čirška šašlykiukai, ant mažutėlių kėdučių kertami Cao Lau, turguje prekiaujama daržovėmis, virš galvų siūbuoja šventiniai žibintai.

Vietnamas

Dviračiu čia nepalakstysi.

Tad prisivalgėme, pasideginome, pasidžiaugėme apylinkėmis važinėdami dviračiu ir toliau keliaujame į kitą paveldu ir istoriją garsėjantį miestą – Hue.

Nha Trang: sugrįžimas į paplūdimį

Vietnamas

Negyvenamos salos blyksniai mieste.

Dumdami į šiaurę išbandome naują transporto atrakciją – miegamąjį autobusą. Trys eilės dviaukščių krėslų-lovų, dvi palei langus, viena per vidurį. Vidutinis vietnamietis čia apskritai karališkai miegotų, bet ir mes šiaip ne taip sutelpam. Atstumai tarp lankytinų Vietnamo vietų solidūs, atrodo kad gera pusė paros taps standartu. Užtat smagiai linguojant ant tos lovelės autobuso viduryje lieka daug gražaus laiko pasidaryti po apylinkes.

Pravažiuojame Mui Ne kurorčiuką, ilgiausią resort‘ų ir viešbutėlių eilę pakrantėje. Iš vienos pusės – Pietų Kinijos jūra, iš kitos – smėlio kopos ir peizažai primenantys dykumą. Girdėjome, kad čia gerą dalį nuosavybės yra supirkę rusai. Ir išties, užkąsti kviečia Ресторан, apsipirkti крокодил suvenyrai, rodos čia ir suvalgyti tą krokodil‘ą galima. Rytų Rusijos gyventojams čia arti, šilta, pigu, taigi – puiki vieta įrausti iki raudonumo ir pasitaškyti pinigais. Mes šį miestelį praleidžiame, nes Naujų Metų proga nakvynės kainos įžūliai užkeltos.

Už Mui Ne prasideda puikieji kraštovaizdžiai. Į jūrą besileidžiančias smėlio lygumas pamažu keičia žalutėliai ryžių laukai, maži kaimeliai. Fone išnyra debesų supami kalnai, o pro juos spindulių juostas meta vakarėjanti saulė. Atvirukinis peizažas.

Vietnamas

Naujieji metai ne kliūtis smulkiajam verslui.

Saulei nusileidus privažiuojame Nha Trang – nemažą miestą – Vietnamo kurortų epicentrą. Kadangi miestas, tai judėjimo ir ūžesio čia netrūksta. Zuja motoroleriai, bumsi muzika, poilsiautojai skuba į restoranus, vietiniai  – ruoštis puoštis Naujiems Metams. Nuogąstavome, kad ta proga viskas bus uždaryta, tačiau uždaryta tik kokie 2/3 vietų. Turistams skirti restoranėliai veikia, mini-mart‘ai sutrumpino darbo laiką iki pusdienio. Bet kiek čia naujamečio džiugesio!

Vietnamas

Su balionais į šviesų rytojų.

Gatvės išpuoštos neoninėmis girliandomis, raudonomis vėliavomis, ant prekybos centrų – sveikinimai. Vietiniai skuba namo gabenti tai, ką mes įvardijome kaip vietinės Kalėdų eglės atitikmenį – didelius vazonus metro aukščio gėlių, panašių į chrizantemas, arba į spiralę susisukusį medį geltonais žiedais. Smagu žiūrėti kaip toks vazonas su metriniu augalu vežamas ant motorolerio sėdynės, prilaikant viena ranka, o vairuojant kita. Vakare gatvėse pasirodė būgnytojai ir drakonai, pradundėjo pro mūsų viešbutį ir nukurnėjo į centrą.

Vietnamas

Panašiai papuoštas kas antras stulpas.

Lietuvos žiniasklaidoje ši šventė vadinama Kinų Naujais metais, tačiau pagal prasmę tai nauji Mėnulio metai, kurie švenčiami daugumoje Pietryčių Azijos šalių. Vietname tai vadinama Tet, užsieniečiams tiesiog New Year. Tiesą sakant ir mes čia šventę jaučiame daug labiau, nei per mums įprastą sausio pirmąją. Žmonės šeimomis vaikštinėja po miestą ar pajūrį, sėdinėja ir kartu valgo prie krautuvėlių ar tiesiog savo namų. Nuėjome pažiūrėti tūkstančio metų senumo bokštų, tai kaip į šventyklą suėję pusė miesto. Šoka šokėjos, dega smilkalai, žmonės deda nedideles aukeles arba fotografuojasi prie Naujametinio užrašo.

Vietnamas

Ir šioje Azijos pusėje jūra neprasta.

Šventės šventėmis, o visgi esame pajūryje. Mieste – puikiausias 6-ių kilometrų ilgio paplūdimys ir mėlyna banguota jūra. O kadangi Ramusis vandenynas ne per toliausiai, tai ir bangavimas čia solidus. Pakrantėje lūžinėja žmogaus ūgio bangos, o kartais ir didesnės. Vieną dieną smagiai pasimurkdėme, kitą jau tik pačioje pakrantėje drįsome taškytis. Bet kaip puiku! Paskui dar galima atsigulti palmės šešėlyje. Tiesa palmės čia gana tvarkingai susodintos, o palei pakrantę eina gatvė. Visgi miesto paplūdimys. Tačiau aplinka gražiai sutvarkyta, šalia smėlio juostos daug mažų parkų, padaryti pasivaikščiojimo takai.

Vietnamas

Visas bendrabutis pasipuošė šventėms.

Ilgas paplūdimys – puiki galimybė pasivaikščioti, tad nužingsniuojame iki kito miesto galo. Čia restoranus ir turistų parduotuves pakeičia žvejybiniai laivai upėje, kartais negrįstos gatvės ir vietiniai daugiabučiai. Vietiniai šypsosi, vaikai mojuoja ir sveikinasi. Išmąstėme tokią tiesą, jei aplink yra vaikų, tai – čia gera ir maloni vieta būti. Nes labiausiai turistinėse vietose vaikų nematyti.

Vietnamas

Šalyje atsuktoje į rytus saulės palydėjimas tampa problematišku.

Nha Trang‘as, nors ir yra pagrindinis šalies kurortas, tačiau dar negąsdina panašiems miestams būdingu perpildymu ir sprogstančia komercija. Paplūdimyje nereikia varžytis dėl smėlio plotelio su kitais saulės mėgėjais, o šalia keleto gatvių skirtų turistams verda ir įprastinis miesto gyvenimas.

Vietnamas

Ho Chi Minh City (Saigon): milijono motorolerių mieste

Vietnamas

Eiti per gatvę Saigone visida smagu.

Vietinis miesto autobusas – geras būdas pamažu įsilieti į didmiesčio gyvenimą. Kadangi tarpmiestinių autobusų stotis pasirodė besanti bent 12 kilometrų nuo Ho Chi Minh‘o (HCMC) centro, tai ženklais rodome 139 vairuotojui, kad mums reikia vat čia, vairuotojas rūstus, dėvi karininko kepurę, tačiau į autobusą maloniai įsileidžia. Važiuojame tokiu kaip ir Perkūnkiemiu, paskui Fabijoniškių atspindžiai. Daug gyvenamųjų daugiaaukščių, kelias – autostrada, šalia šmėžuoja privalomas Vietname kanalas, nors laivų čia nedaug.  Autobusas priguža vietinių studentų, visi juodomis kelnėmis, baltais marškiniais, kas mobilų maigo, kas laikraštį skaito. Namai aplinkui tankėja, gausėja ir taip atvažiuojame į District 1, ką galime laikyti miesto centru.

Ho Chi Minh‘as buvo vietinių komunistų vadas, prezidentas ir great leader atvedęs Šiaurės Vietnamą į pergalę kare prieš Pietų Vietnamą ir amerikiečius. Tai toks kaip ir vietinis Leninas arba Mao, tačiau jis vaizduojamas kaip geraširdis rytų išminčius, skusta galva ir ilgoka barzdele, tad neatrodo kaip blogintis. O šiuolaikinei kartai jis nelabai ir rūpi.  Jo garbei pavadintas didžiausias šalies miestas, kuris šiaip geriau žinomas ir didesnės dalies tiek gyventojų, tiek svečių vadinamas Saigonu.

Vietnamas

Visų rūšių atrakcijos vienoje vietoje.

Ho Chi Minh‘o centras sprogsta energija, šviesomis ir pulsuoja tūkstančių motorolerių ūžesiu,gausmu ir pypsėjimais. Motorolerių čia milijonai, tiesiogine prasme. Būriais jie lekia plačiosiomis gatvėmis, sankaupas aplenkinėja šaligatviais arba šmirinėja siauručiais pravažiavimais. Ant šaligatvių ir parduotuvių jie surikiuoti tankiausiai kaip tik įmanoma. Norint pereiti didesnę gatvę reikia šiokio tokio įgudimo ir šaltų nervų, nes momentų, kai gatve niekas nevažiuoja iš esmės nebūna. Tačiau motoroleris ne traukinys, visada apvažiuoja pėstįjį. Mašinų gatvėse nedaug, daugiausiai naujos taksi arba turistų autobusai.

Vietnamas

Geriausią kokteilį išgersite gatvės kampe.

Iki Vietnamiečių Naujųjų metų (Tet) likę vos kelios dienos, tad visas miestas šurmuliuoja prieššventiniu pasiruošimu ir papuošimais. Pagrindinės gatvės išpuoštos puikiomis neoninėmis girliandomis ir lemputėmis, gausiai pardavinėjamos gėlės vazonėliuose (gal namams papuošti, gal kažkaip religiškai panaudojamos), akcijos ir specialūs prekių parduotuvėse, konstruojamos scenos ir užtveriamos gatvės.

Vietnamas

Miestas statomas, perstatomas, pristatomas, tad tokių senesnių namų tenka paieškoti.

Centre daug dangoraižių, visi apšviesti, kur ne kur dar ir muzika groja. Aplinkui ūžia motoroleriai ir gausybė žmonių. Atmosfera kupina energijos. Tarp kolonijinių pastatų pristatyta naujų, didesnių, naujesnių. Seni nameliukai perdaryti į stilingas kavines arba barus. Šalia viso naujumo ir neono tviskesio netrūksta ir ramesnių gatvių su daug medžių. Arba tankiai sustatytų senesnių namų su siaurutėliais skersgatviais. Čia dar įsipina ir gatvės masto pardavėjai, dažnai vežimaitis su produktais ir daugybe mažutėlių kėdučių šalia. Gatvės maisto pardavėjų siūlomos kėdutės dydžio lyg darželinukams, tačiau vietiniai mielai sėdinėja ant jų, šalia dar maži staliukai.

Vietnamas

Nykštukų užkandinėje.

Dažnas senesnis namas yra nesuvokiamo siaurumo, maždaug kambario pločio. Aukštų gali ir septyni būti. Mūsų viešbutis tokiame name, tiesa aukštų čia mažiau, tačiau pro kambario langus matome visą aplinkinį gyvenimą. Už poros metrų skalbiniai džiūsta, kaimynas ant sofutės snaudžia. Šalia daugybė panašių namų, tarpuose siauros gatvelytės, kur sėdinėja, gamina valgyti, valgo, skalbia, kalbasi, žaidžia įvairiausios amžiaus vietnamiečiai.

Vietnamas

Vėl miesto šiokiadieniai.

Aplankėme porą kultūrinių objektų. Pirmasis – karo muziejus. Monolitiniame kampuotame pastate eksponuojamas Vietnamo karo palikimas. Daugiausia čia nuotraukos ir aprašymai, tačiau yra ir visi naudoti ginklai, granatos, bombos. Puiki žuvusių kare korespondentų nuotraukų paroda. Kieme sustatyta keletas tankų, lėktuvų, malūnsparnių. Karo meto kalėjimo imitacija. Kadangi dabartinis Vietnamas yra karą laimėjęs Šiaurės Vietnamas, tai žiūrint ekspoziciją susidaro įspūdis, kad kare kariavo blogi amerikiečiai prieš Vietnamo civilius – daug nuotraukų apie amerikiečių žiaurumus, visi eksponatai – amerikietiški.

Vietnamas

Kubiniai pastatai geriausiai tinka muziejams.

Vietnamas

Karo metu amerikiečiai nupurškė gerą dalį šalies chemikalu Agent Orange. Šis padėjo sunaikinti daugybę miškų, bet ne juose esančių partizanų. Bėgant metams šalyje gimė milijonai kūdikių su apsigimimais. Teko matyti nekokių nuotraukų ir tokių pat suluošintų žmonių gatvėse.

Trumpai apie Vietnamo karą. Po antro pasaulinio karo Vietnamo šiaurėje atsirado komunistų sukilėliai, kurie kovojo prie šalį valdžiusius prancūzus, šie prakišo ir 1954 šalis tapo nepriklausoma ir suskilo į pro-komunistinį Šiaurės Vietnamą ir Pietų Vietnamą, šiauriečių partizanų būriai pradėjo puldinėti pietų pusę ir taip įsismarkavo, kad 1965 Amerika nutarė padėti, pirma amerikiečiams sekėsi, paskui nesisekė, visuomenė pyko dėl karo, šiauriečiai arba sėdėjo džiunglėse, arba rengė labai neprastas atakas. 1973 amerikiečiai spjovė į viską, perdavė vadžias į rankas Pietų Vietnamui ir išėjo, po dviejų metų šiauriečiai užėmė visą šalį. Apie karą yra daug puikių filmų, tad besidomintiems labai rekomenduoju.

Vietnamas

Priėmime pas prezidentą.

Dar aplankėme Reunification Palace rūmus, čia viskas kaip septyniasdešimtaisiais. Sovietinio stiliaus keturaukštis rūmas, didelės salės su foteliais priėmimams, ilgi koridoriai su kolonomis, minkšti kilimai, prezidento darbo kambarys, furšetų salė ir vadovavimo karui kabinetai rūsyje. Paliko puikius įspūdžius, sukėlė šiokios tokios nostalgijos, gal kad priminė kažką tarp ministerijos pastato ir saliono su sekcijom. Nors pastatas statytas ir baldai pirkti dar pro-amerikietiško Vietnamo laikais.

Devintame dešimtmetyje Vietnamas pradėjo reformas, tad ekonomika sparčiai augo ir tebeauga. O dabartiniais laikais socializmo likę tiek, kad Naujų Metų proga gatvės puošiamos raudonomis vėliavomis su žvaigžde arba kūju ir pjautuvu. Taip pat negalima kritikuoti šalies valdančiųjų, opozicija rodos uždrausta. Dar išlenda tokie dalykėliai kaip blokuojamas Facebook‘as (tikrai neveikia per naršyklę, nors rodos galima nelabai sunkiai apeiti). Tačiau žmonės verslauja, vartoja ir džiaugiasi gyvenimu. Modelis gana panašus į Kinijos, tačiau Vietname gyventojų yra apie 90 milijonų, tad panašu, kad čia kiek mažiau atotrūkio tarp provincijos ir miestų, nei Kinijoje. Apie demokratijos vietą šiame šauniame naujajame pasaulyje reiktų diskutuoti atskirai.

Vietnamas

Alaus taurė ant dangoraižio stoto. Su didžiaisiais miestais atsisveikiname lipdami kuo aukščiau.

Kadangi Nauji metai ant nosies, tai traukinių bilietų nebėra, o turistinių autobusų kainos padvigubintos (niekšai!). Teko pirkti brangius, o toliau keliaujame Vietnamo šiaurėn, Nha Trang ir Hoi An kryptimi.

Ir dar keli trumpi pastebėjimai iš Vietnamo:

  • Populiaru turėti gaidį, jis laikomas apversto pintinės formos narve ir tikriausiai naudojamas gaidžių peštynėms. Gaidžiai dažnai žadina rytais.
  • Lietuvoje lemongrass prieskonis atrodė mistiškas ir egzotiškas, pasirodo tai tokia ilga žolė, kuri gali augti tiesiog purviname paupyje. Įdomu ar iš to paupio ją skina restoranams.
  • Galima nusipirkti bet kokios spalvos ir dizaino motorolerio šalmą.
  • Prie dažnų namų ar krautuvėlės sukasi mažas šuniukas, bet jie tuos šuniukus kaip atšeria, kad šie pasidaro panašūs į mažus ruoniukus.
  • Padirbtos knygos – atšviesti puslapiai, analogiškas originaliam viršelis ant geresnio popieriaus, gan patvariai suklijuota viskas. Populiarūs Lonley Planet‘ai arba bestselerių autoriai.

Can Tho: pažintis su Vietnamu Mekongo deltoje

Vietnamas

Neturintys valčių jų įsigis nesunkiai.

Labas, Viename! Dulkėtu ir duobėtu pietų Kambodžos keliu atidardame iki naujo ir ne pačio populiariausio sienos kirtimo taško. Kambodžos pusėje statybos ir dulkėti kazino, Vietnamo – akivaizdžiai per daug pareigūnų antspaudėliui vizoje uždėti. Šalis ne va tai socialistinė-komunistinė, tačiau panašu, kad to gero čia tik tiek, kad vėliavos raudonos ir herbas įtartinai primena naudotus Sovietų Sąjungoje.

Vietnamas

Man prašau 95-o valtinio.

Keliaujame ne pačiu populiariausiu maršrutu, tad parastumo dėlei bilietėlį perkame per agentūrėlę Kambodžoje. Toks kelionės būdas visada yra katė maiše. Šįkart laimime vietinį Vietnamo autobusą. Čia daug besišypsančių vietinių, tiesa jų kalba skamba šiek tiek kaip rėkimas, angliškai niekas nekalba, o vyrukas, kviečiantis žmones į autobusą mus maloniai nukreipia link galinių sėdynių. Šios pritaikytos nykštukams ir, tikriausiai, vietiniams vietnamiečiams. Vietos kojoms yra gal keliolika centimetrų, o aš atsisėdęs užimu dvi vietas. Tiesa, autobusas vis parenka keleivių pakelyje, tad tenka pasispausti. Autobusas neturistinis, tad ventiliacija puiki – plačiai atsidaro visi langą, tad upių, pievų ir dūmų kvapai kartu su stipriu vėju maloniai vėsina veidą. Dar čia galima rūkyti ir keleiviai tikrai nesibodi to daryti.

Keliaujame į Mekongo deltos centre esantį Can Tho miestą. Čia teka superupė Mekongas, o regionas garsėja ryžių laukais ir yra kaip ir Vietnamo aruodas. Tiesa visa aplinka gana tirštai apgyvendinta, tad jausmo, kad keliauji per atokią gamtą nėra. Kelias dažniausiai eina palei kokią nors upę arba kanalą. Abipus – namai, nameliai, krautuvėlės. Upėje – visi įsivaizduojami laivai, nuo valčių iki žvyrą gabenančių. Kur dar jūs matėte degalines laivams? Tačiau kelionė nenuobodi, vaizdai keičiasi greitai, o autobusas lekia, lenkia ir per plauką prasilenkinėja su sunkvežimiais, kitais autobusais, begale motorolerių. Atrodo, jog autobusų lenktynėse dalyvaujame. Ir taip geras pusšeštos valandos. Tačiau mes jau išėję Nepalo autobusų mokyklą, tad čia tik smagus pasivažinėjimas.

Vietnamas

Nauji metai jau ne už kalnų!

Jau sutemus atvažiuojame į Can Tho miestą. O čia visa jėga trenkia kiniško didmiesčio efektas. Daug lempučių, daug neoninių užrašų, begalybė motorolerių ir garsios muzikos. Argi žmogaus dydžio visu garsu grojančios kolonėlės prie parduotuvės nepadeda pritraukti daugiau klientų? Taip pat artėja didžiausia metų šventė – Vietnamiečių nauji metai (platesniame kontekste – Kinų nauji metai). Čia tai svarbiau už Kalėdas ir įprastus naujus metus kartu sudėjus. Tad visas miestas žiba tviska lemputėmis, o miestiečiai sukasi po parduotuves.

Atkeliaujant iš tykaus paupio ir medinio namelio be langų, čia efektas didžiulis. O ir viešbutis maloniai pasitinka, čia viskas nauja, yra kondicionierius ir karštas vanduo (šiojo nelabai reikia, bet paskutinį kartą toks buvo prie daug daug savaičių), plazminis telikus ir šaldytuvas (viešbučio kaina, beje, apie 13$). Tad kiek atsigaiviname ir traukiame ieškoti garsiojo vietnamiečių maisto. Alkis spaudžia, tad gatvelėje stojame prie vietinės pardavėjos, šioji vienoje rankoje rodo vištos kulšį, kitoje – gniūžtę makaronų, mums tinka! Po akimirkos viskas virsta sriuba su kepta vištos kulšimi, iškepta ji puikiai, o ir makaronai gardūs. Puikiai pavakarieniaujame prie mažutėlio stalelio gatvėje, kartu su vietiniais.

Vietnamas

Ar poniam ims žalumynų prie žuvies?

Can Tho garsėja šalia esančiais plaukiojančiais turgumis, tačiau mes pirmiausia norime pasidairyti ir susipažinti su vietiniu gyvenimu. Geroji dalis – čia mažai užsieniečių turistų, nors mūsų viešbutyje netrūksta vietinių keliautojų, o visas miestas gyvena savo ritmu. Žmonės malonūs, angliškai kalba nedaug, tačiau, pavyzdžiui, norint susimokėti tiesiog parodo reikalingos sumos banknotus. Žmonės mažučiai, nuo labai mažų iki mažų. Labai maži suaugę vyrai yra man iki pusės. Tad truputį žaidžiame krepšininkus vaištančius miesto gatvėmis.  Dauguma vaikų sveikinasi ir mojuoja, suaugusieji linkteli ar nusišypso.

Vietnamas

Raudona vėliava – puiki namo puošmena.

Miesto centras įsikūręs prie upės, čia graži krantinė pasivaikčiojimui, sumažinta Lukiškių aikštė su Ho Ch Minh’o skulptūra. Čia nemažai restoranėlių ir dižiausias žmonių judėjimas. Aplinkinės gatvės gana didelės, čia vietinių kavinukės, parduotuvėlės, kur ne kur viešbutis ar oficialus pastatas. Tačiau įdomiausia nuklysti kiek giliau, kur dideles gatves keičia siauri praėjimai ir mažučiai namais. Čia pro duris gali pažvelgti į miestiečio kambarį, sutikti vištą ar miegantį šuniuką. O dar ir turgų randame, dailiai išsidėsčiusį keliose gatvėse. Čia yra gyvos žuvys, ir kalnai vaisių, visokių pakeptų dalykų.

Radome ledų krautuvėlę, name primenačiame garažą be durų, stove ledų mašina. Tokia, kur tokį susuktą sriegį ledų prileidžia. Šešėlyje sėdinėja keletas vaikų. Ledų porcija 3.000 vietinių pinigų (doleris yra kiek daugiau nei 20.000). Vėlyvą rytą jau labai karšta, tad nusižiūrime ką veikia miestiečiai, ir prisėdame jaukioje kavinėje netoli miesto ežerėlio. Tradiciniai dienos gėrimai – kava, arbata, kakava, pateikiami stikliniame bokaliuke su galybe ledo. Puikūs gėrimai! Sėdi sau pavėsyje pora valandų ir siurbčioji. Dar spėjome rambutanų kilogramiuką prigriebti.

Vietnamas

Žinodami, kad pareigūnai nemoka plaukti, gyventojai nuo seno prekiavo upėse.

Kitą dieną plaukiame žiūrėti pagrindinės miesto atrakcijos – plaukiojančio turgaus. Šiame aplinkinių rajonų ūkininkai pardavinėja užaugintas gėrybes – bulves, morkas, kopūstus, ananasus, gėles, ryžius ir panašų žemės ūkio gėrį. Perka ir parduoda vietiniai vietiniams, tad no tourist bulshit. Tiesa, turistai, čia gana gausiai plukdomi viso šurmulio pasižiūrėti. Su dėde valtininku krantinėje susiderame kelionę. Iki turgaus geras kelio gabalas, apie 6 kilometrai upe, tad prisižiūrime pakrančių gyvenimo. Nameliai ant polių, suręsti iš šiferio, plytų, lentų, transparantų ar bet ko, ką namiškiai surado.

Vietnamas

Danute, bulvių paėmiau, tu morkom pasirūpinką!

Pats turgus puikus, plačioje upėje pamatysi ir namą ant vandens, ir namą laive ir daugybę įvairaus dydžio laivų, dažnai pilnų daržovių. Kas variklį atsisėdęs krapštinėja, kas ananasus iš vieno laivo į kitą mėto. Galima ir kavutės iš valties nusipirkti. Apsilankyti tikrai verta! Dar mus nuplukdo į vietinį noodle‘ų fabrikėlį, o tiksliau fabrikėlio ir mini kaimo gyvenimo parodėlės hibridą. Čia paprasčiausiomis sąlygomis kepami ryžių blynai, jie džiovinami saulėje, tada sukant kokį tai prietaisą supjaustomi ir štai jums makaronai sriubai. O aplink dar galima pamatyti viską nuo kiaulės iki ežiuko akvariume.

Vietnamas

Morkų nebuvo, teko imti kopūstus ir arbūzus.

Upės gyvenimo pamatėme nemažai, juolab, kad Kambodžoje nemažai laiko praleidome namelyje beveik ant vandens. Tad į kitus Mekongo deltos miestus nebevažiuojame, o trauksime tiesiai į sostinę Saigoną arba Ho Chi Minh‘ą ir bandysime organizuotis tolesnę kelionę per naujus metus, kai visas gyvenimas sustoja.

Vietnamas

O jūs manėte, kad noodle’us mašinos kepa.